Šventosios širdies bazilika Paryžiuje

Šventosios Širdies bazilika (pranc. Basilique du Sacré-Cœur) yra viena garsiausių Paryžiaus šventovių, iškilusi ant Monmartro kalvos – aukščiausios miesto vietos. Ji buvo pastatyta XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje kaip atgailos simbolis už Prancūzijos nuodėmes po Prancūzijos-Prūsijos karo. Bazilikos statyba prasidėjo 1875 m., o užbaigta buvo tik 1914 m., tačiau dėl Pirmojo pasaulinio karo konsekracija įvyko kiek vėliau – 1919-aisiais. Pastatas išsiskiria savo baltu travertino akmeniu, kuris ne tik suteikia jam šviesų spindesį, bet ir savaime valo fasadą nuo taršos. Bazilika derina romanikos ir bizantinio stiliaus bruožus, o jos interjere galima rasti vieną didžiausių mozaikų pasaulyje – Kristaus Širdies atvaizdą.

Bazilika yra ne tik architektūrinis stebuklas, bet ir gyvas tikėjimo centras – joje dieną ir naktį vyksta nuolatinė adoracija. Kiekvienais metais milijonai piligrimų ir turistų lankosi Šventosios Širdies bazilikoje, ne tik dėl religinės svarbos, bet ir dėl įspūdingos panoramos, kuri atsiveria nuo jos laiptų. Iš čia galima matyti visą Paryžių – nuo Eifelio bokšto iki Dievo Motinos katedros. Nors bazilika pradžioje kėlė prieštaringų vertinimų dėl savo simbolikos ir statybos konteksto, šiandien ji laikoma vienu iš Prancūzijos dvasinių ir kultūrinių simbolių, jungiančiu istoriją, meną ir tikėjimą.

Liono Dievo motinos Bazilika ant Fūrvjero kalvos

Liono Dievo Motinos bazilika (pranc. Basilique Notre-Dame de Fourvière) stovi ant Fūrvjero (Fourvière) kalvos ir yra vienas iš ryškiausių Liono miesto simbolių. Ji buvo pastatyta XIX a. pabaigoje, nuo 1872 iki 1884 metų, kaip padėka Mergelei Marijai, kuri, kaip tikima, apsaugojo miestą nuo Prūsijos kariuomenės 1870 m. karo metu. Architektas Pierre Bossan sukūrė neoromaninio ir neobizantinio stiliaus šedevrą, kuris iš tolo išsiskiria savo baltais bokštais ir puošniais fasadais. Išorėje bazilika atrodo tvirtovės pavidalo, o jos vidus stebina turtingais mozaikų, vitražų ir marmuro dekoro deriniais.

Fūrvjero kalva, ant kurios stovi bazilika, nuo seniausių laikų laikoma Liono gimtine – čia buvo įkurta senovės romėnų kolonija Lugdunum. Nuo bazilikos atsiveria įspūdinga Liono panorama, todėl ši vieta vilioja ne tik tikinčiuosius, bet ir turistus. Kiekvienais metais gruodžio pradžioje šventovė tampa Šviesų festivalio (Fête des Lumières) centru – tai renginys, kurio metu gyventojai dėkoja Mergelei Marijai, o miestas nušvinta spalvingais menininkų sukurtais šviesų instaliacijų šedevrais. Liono Dievo Motinos bazilika šiandien yra ne tik maldos vieta, bet ir kultūrinės bei istorinės reikšmės paminklas, simbolizuojantis Liono dvasią ir tapatybę.

Šv. Archangelo Mykolo Bažnyčia Marselyje

Šventosios Arkangelo Mykolo (Saint‑Michel l’Archange) bažnyčia Le Camas kvartale Marselyje yra nuostabus neogotikinės architektūros pavyzdys. Parapija buvo įkurta 1848 m. vyskupo Eugène de Mazenod iniciatyva, o statyboms 1850 m. buvo pasitelktas vietinis architektas Pierre Marius Bérengier – tai pirmoji neogotikinė bažnyčia Marselyje . Pirmas akmuo padėtas 1850 m., o šventovė baigta 1864 m. – fasadas siekia 33 m aukštį, o vitražai, dengiantys daugiau nei 300 kvadratinių metrų, veda žiūrovą į 18 m aukščio langą, kurio penki paveikslai vaizduoja Kristaus stebuklus ir klavišų įteikimą Šv. Petrui.

Bažnyčios fasadas istoriniu aspektu lieka nevisiškai baigtas – bokštų ir statulų niekada nebuvo pastatyta . Viduje išsidėsto trys navės su kryžminiais riboto akmenimis kupolais ir aštuoniomis šoninėmis koplyčiomis bei dviem choro koplyčiomis Vertėtų aplankyti ir abato Meistre kapą, didžiąsias apsidės vitražus bei bažnyčios vargonus, kartu pripažinamus kaip svarbūs šio miesto sakralinio muzikos paveldo elementai – ypač per vasaros festivalį, kai čia rengiami sakralios muzikos renginiai.

Šv. Stepono Katedra Tulūzoje

Tulūzos Šv. Stepono katedra (Cathédrale Saint‑Étienne de Toulouse) – tai XVII a. miesto istorijai svarbus sakralinis pastatas, pastatytas ir pertvarkytas tarp XI ir XVII a., todėl jo architektūra jungia romanikos, pietų Prancūzijos gotikos (gothique méridional) bei vadinamosios spinduliuojančiosios architektūros elementus. Katedros fasadas gana eklektiškas: šiaurinė dalis, pastatyta anksčiau, turi tvirtą romanikos bokštą, o į rytus nuo navos išryškėja sudėtingesnis flambo stiliaus choras – šios dvi dalys turi skirtingą orientaciją bei architektūrinį charakterį, tarsi dvi į vieną šventovęnetikėtai sujungtos nebaigtos bažnyčios. Katedros viduje dominuoja plati ir erdvi navinė dalis, dengta vienkartinėmis skliautų sistemomis – būdinga pietų gotikai. Tai leidžiapabrėžti sakralinės erdvės monumentalumą, be to telpa nemažai žmonių Katedros viduje. Šventovėje išliko autentiški XIV–XVI a. vitražai bei gražiai išskirtos koplyčios, kurių viso yra 15, supančių chorą, o įspūdingas milžiniškas „Orléans“ stulpas suteikia navai netikėtą kryptį – tai išskirtinis architektūrinis bruožas, kuris pabrėžia katedros unikalumą ir istorinį sudėtingumą.

Šv. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų Katedra Klermono-Ferano mieste

Klermono-Ferano mieste stovi įspūdinga Šv. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų Katedra, pastatyta 1248 m. vietoje buvusių senesnių sakralinių pastatų. Išskirtinai tamsi fasado spalva kyla iš Volvikio lavos akmens, būdingo Overnės regionui, dėl to katedra dažnai vadinama „Juodąja katedra“, o jos magminė medžiaga matosi iš tolo ir suteikia miestui unikalią architektūrinę tapatybę Prancūzijos kultūros ministerijos pripažinta istorinio paveldo pastatu nuo 1862 m., su vienodomis simetriškomis 96,1 metrų aukščio bokštais ir gausiomis gotikos dekoracijomis, katedra simbolizuoja tiek dvasinį, tiek miesto kultūrinį reikšmingumą.

Jos interjeras taip pat stebina – didelė kolekcija gotikinių vitražų, kurių kokybė prilyginama Chartres ar Sainte‑Chapelle glazūrai, leidžia įspūdingai skleistis natūraliam apšvietimui per romaniškus arkos tarpus ir elegantiškas transeptines plokštumas. Nepriklausomai nuo to, kad statybos vyko ilgiau nei septynis šimtmečius su ilgo sustojimo etapais, XIX a. architektas Anatole de Baudot užbaigė fasadą ir bokštus pagal gotikos tradicijas, suteikdamas pastatui harmonijos ir monumentalumo, vertingo senovės grožio derinio su XIX a. restauracijos principais

Karališkoji Šv. Pranciškaus Didžiojo Bazilika Madride

Karališkoji Šv. Pranciškaus Didžiojo bazilika (isp. Real Basílica de San Francisco el Grande) Madride – neoklasicizmo šedevras, stovinčiame XVII–XVIII a. vienuolyno teritorijoje senoje La Latina rajono vietoje. Statyba vyko 1761–1784 m. pagal Francisco Cabezas projektą, kurį papildė Antonio Pló bei Francesco Sabatini – būtent Sabatini sukūrė monumentalų fasadą bei pagrindinį kupolą. Ši bazilika garsėja vienu didžiausių rotundinių kupolų Europoje: 33 m skersmens kupolą vainikuoja 58 m aukščio lanterna – ketvirta pagal dydį kupolą krikščionybėje, po Šv. Petro, Panteono ir Florencijos katedros kupolų.

Vidus pribloškia eklektiška, turtinga XIX a. dekoracija: kupolo freskos, puošnūs marmuro elementai, freskos, vitražai ir religinės scenos, kuriose dalyvavo garsūs ispanų dailininkai – Fransisko de Zurbarano, Fransisko Gojos ir kitų meistrų darbai papuošia sienas ir altorius. Interjerą sudaro apvali rotonda, supama šešių lateralių koplyčių bei centriniu altoriaus. Joje eksponuojama pinakoteka su XVII–XIX a. paveikslais, įskaitant Gojos paveikslą, dėl kurio jis buvo priimtas į Madrido meno akademiją

Bazilika nuo 1963 m. turi mažosios bazilikos statusą, o nuo 1980 m. pripažinta nacionaliniu kultūros paveldo objektu. Ši sakralinė erdvė – ne tik religijos centras, bet ir meno, istorijos bei kultūros palikimo saugotoja, kurią verta aplankyti tiek maldai, tiek architektūros grožiui pamatyti.

Cheronos (Žironos) Katedra

Gironos Santa Maria katedra (Catedral de Girona) stovi aukščiausiame miesto taške, senamiestyje ant senovinės miesto infrastruktūros. Ji garsėja plačiausia gotine nava pasaulyje – jos plotis siekia net 22,98 m, vienu laipteliu mažiau nei Šv. Petro bazilikoje Vatikane. Šventovės statyba prasidėjo XI a. romanišku stiliumi, vėliau XV a. pratęsta gotine linkme, o XVII–XVIII a. fasadas įgavo barokinių bruožų: įspūdingą monumentalų įėjimą, puošnias skulptūras – taip susijungia trys epochų architektūros stiliai į vientisą visumą.

Interjeras pribloškia – čia puikuojasi ne tik plačioji gotinė nava, bet ir vertingas romaniškas klosteris su XII a. skliautais, kapų paminklais ir stulpų ornamentika. Katedros lobyną sudaro nuostabi Tapís de la Creació (Sukūrimo tapiserija) – XI–XII a. romaniška drobė, perteikianti Biblijos kūrimo istoriją ir kalendorinių mėnesių ciklą, išlaikiusi unikalumą ir meninį autentiškumą. Kulminacija – iškili barokinė fasado kompozicija su skulptūromis, sukurtomis XX a. menininko Jaume Busquets, ir didžiulė vitražinė rozetė virš įėjimo, kuri simboliškai perteikia ikoninę Dievo Motinos vaizdą .

Girona katedra – ne tik miesto simbolis, bet ir kultūrinės, dvasinės bei architektūrinės įvairovės susiliejimas.

Šv. Jurgio Bažnyčia Alkojuje, Alikantės provincijoje

Alkojaus (isp. Alcoy) Šv. Jurgio (Iglesia de San Jorge) bažnyčia – išskirtinis XX a. istorizmo pavyzdys, pastatytas 1913–1921 m. pagal Timoteo Briet Montaud projektą. Tai neoromaninio ir neobizantinio stiliaus derinys – fasadas su dvejais simetriškais bokštais, centrine kupola su tamburu ir dramatiškau mozaikos apmušalu, vaizduojančiu pantokratorių, kurį gali stebėti religiniai meno gerbėjai. Bokštai su lombardų arkadomis ir romanikos bei mudéjar elementų mišinys suteikia pastatui unikalią istorinę autentiškumo aurą.

Viduje katedra pasižymi spalvotais vitražiniais langais, natūralaus marmuro deriniu ir dekoratyviais briaunotais kapiteliais. Įspūdingas altorius su freska – Fernando Cabrera Cantó kūrinys, atvaizduojantis Šv. Jurgį kaitoje su musulmonų puolimu 1276 m., simbolizuoja miesto legendinę apsaugą bei religinį tapatumą. Per Ispanijos pilietinį karą šis pastatas buvo saugomas kaip meno muziejus, ir jo dalis paveldo iš senesnių bažnyčių buvo išsaugota, todėl šiandien laikomas ne tik maldos, bet ir kultūros bei istorijos saugykla.

Be to, Šv. Jurgio bažnyčia glaudžiai siejasi su garsiosiomis Alkojaus Morų ir krikščionių šventėmis – kasmet vykstančio spalvingo festivalio procesijos ir vaidinimų centru. Ji tapo pagrindine susitikimo vieta ir simboliu miestui, kurio globėjas yra Šv. Jurgis.

Badachoso Jono Krikštytojo Katedra

Badajozo Šv. Jono Krikštytojo katedra (Catedral Metropolitana de San Juan Bautista) – vienas svarbiausių Ispanijos Ekstremadura regiono religinio paveldo simbolių. Jos statyba prasidėjo XIII a., po karaliaus Alfonso IX Badajozo užkariavimo 1230 m. – originaliai Dievo Motinos mečetės vietoje, o naujoji katedra buvo pašventinta dar statyboms tebevykstant 1270 m.

Katedros išorė stebina tvirtovine architektūra – kitapusiai pievoje su bokštų viršūnėmis bei gynybiniais elementais, kaip masyvi kvadratinė varpinė, simbolizuojanti istorinę sienų ir tikėjimo apsaugos funkciją. Jame yra trys įėjimai, pagrindinis – San Juan Bautista vartai, puošiami šventojo statula. Viduje katedra turi bazilikos planą: trijų navų sistema, kryžminė struktūra ir chorą su trimis apsidėmis bei gilia vėlyvos gotikos skliautų sistema.

Interjeras taip pat vertas dėmesio – jame galima pamatyti barokinį pagrindinį altorių, išskirtinius jo raižinius Muziejuje katedros pastate saugomi vertingi tapybos darbai – penki kūriniai iš Luis de Morales ir po vieną El Greco, taip pat islamo plastikos fragmentai bei dokumentai, liudijantys diecezijos įkūrimą ir statybų eigą. Katedra nuo 1931 m. yra pripažinta Ispanijos kultūros paveldo objektu. Jos bokštas, siekiantis apie 41 metrą dominuoja žvelgiant į miestą iš paukščio skrydžio. Užlipus 142 laipteliais atsiveria puikūs miesto vaizdai. Apsilankymas suteikia unikalias patirtis – tiek dėl architektūros grožio, tiek dėl turtingos istorinės ir religinės kultūros.

Lugo miesto šv. Marijos Katedra

Lugo miesto Šv. Marijos katedra (Catedral de Santa María) – įspūdingas romanikos architektūros paminklas, kurio statyba prasidėjo 1129 m. vietoje ankstesnės VIII a. krikščioniškos bazilikos, o pagrindinė renesansinė struktūra buvo užbaigta 1273 m. Projekto autorius – Raimundo de Monforte. Nuo pat pradžių katedros planas remiasi lotyniškos formos kryžiumi su trimis navomis, kryžiumi ir radijumi su penkiomis apsidinėmis koplyčiomis

Per šimtmečius katedra patyrė reikšmingas stiliaus permainas: gotikos elementai atsirado XIV–XV a., ypač pagrindinėje koplyčioje, trikampėje navos pabaigoje ir triforijuje; baroko stilius atsiskleidžia per zakristiją (1678 m.), kapitulos salę (1683 m.) ir šventovės kloistrą (1714 m.), o monumentalų neoklasicistinį fasadą su dviem bokštais, remiantis Julián Sanchezo Borto planais, jo pasekėjai užbaigė statyti XIX a. pabaigoje

Katedros interjerą puošia išraiškingas, specialiai XVIII a. Cornelio de Holandos sugalvotas renesansinis altorius. Nors dalis buvo sugadinta per 1755 m. Lisabonos žemės drebėjimą, fragmentai eksponuojami dar ir šiandien transepto galuose. Vertas dėmesio ir gotikinis vakarinis narteksas su penkiomis archivoltėmis bei unikalia dekoracija, kuri vaizduoja paskutinę vakarienę ir Kristų Pantokratoriuje, liudijant viduramžių meistrų kūrybą. Lugo katedra taip pat turi išskirtinį religinį statusą: ji yra vienintelė Galicijoje, kuri nuolat laiko išstatytą Švč. Sakramentą — privilegija, įtraukta į miesto herbo simboliką su lotynišku užrašu Hic hoc mysterium fidei firmiter profitemur („Čia tvirtai prisipažįstame šio tikėjimo paslaptį“). Be to, Katedra nuo 2015 m. yra įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą kaip svarbi Šv. Jokūbo kelio maršrutų Ispanijoje dalis. Čia harmoningai susipina romanikos ištvermė, gotikos elegancija, baroko puošnumas ir neoklasicizmo monumentalumas, skamba miesto istorijos ir tikėjimo giesmės.